Šiltėjant klimatui miškuose stebime vis daugiau negatyvių reiškinių: kenkėjų, ligų, vėjovartų, gaisrų. Tokia padėtis dar labiau nustekeno ir miškininkystę Lietuvoje. Iš kaimyninių šalių užplūdusi menkavertė, nukentėjusi nuo kenkėjų ir ligų pigi mediena drastiškai numušė vietinės kainą. Mažėja įplaukos į biudžetą, vegetuoja miško ruošos įmonės, paruošta mediena pūsta sandėliuose – šios problemos į antrą planą nustumia vieną iš pagrindinių klausimų: dėl ko daugėja kenkėjų, ligų, vėjovartų, gaisrų? Juk tas pats miškas, priklausomai nuo to, koks jis yra, gali turėti teigiamos įtakos klimato kaitai arba atvirkščiai – tęsti juodą darbą.
Lietuvos miškininkas, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) docentas daktaras Albinas Tebėra svetainei www. miskininkas.eu pateikia savo įžvalgas ir duomenis.
Miškai ir klimato kaita
Per senąją Žemės istoriją klimatas keitėsi dėl natūralių procesų: planetos orbitos parametrų kaitos, atmosferos sudėties pokyčių, tektoninių plokščių dreifo, saulės aktyvumo ciklų, ugnikalnių išsiveržimų. „Paskutinius 200 metų stebimi klimato pokyčiai būdingi tuo, kad pagrindinė jų kaitos priežastis – žmonių veiklos padariniai. Žmogus nuo industrializacijos pradžios pradėjo keisti atmosferos cheminę sudėtį ir sustiprino šiltnamio efektą. Per šį laikotarpį CO2 kiekis atmosferoje padidėjo daugiau kaip 50 procentų. Beje, anglies dvideginis – pagrindinės, tačiau ne vienintelės šiltnamio efektą sukeliančios dujos“, – teigia KMAIK docentas.
Prognozuojama, kad ir ateityje klimatas šils, tačiau sustabdžius klimato kaitą + 2°C ribose dar būtų galima prisitaikyti prie jo kaitos pasekmių. Didesnis pasaulio temperatūros kilimas gali iššaukti spartų vandenynų lygio kilimą, augalų vegetacijos kaitą, sausrų intensyvėjimą, kritulių kiekio pasikeitimą, dažnesnius upių potvynius, dažnėsiančius ekstremalius reiškinius – viesulus, liūtis, speigų, karščio bangas, taip pat miško kenkėjų, grybinių ligų, vėjovartų, vėjolaužų, miško gaisrų didėjimą. Visa tai gali sukelti nevaldomas gamtinių sistemų griūtis, vandens ir maisto trūkumą, masines klimato bėglių migracijas. Tokie pokyčiai gali destabilizuoti pasaulio socialines ir ekonomines sistemas.
Kai kurie ekspertai mano, kad stabilizuoti klimatą be anglies dvideginio surinkimo ir saugojimo technologijų nepavyks.
Kokia šiuo požiūriu Lietuvos ekologinė situacija? 1990-1991 m. Lietuvoje kasmet į atmosferą buvo išmetama apie 45-50 mln. tonų CO2, nuo 1992 m. šis rodiklis sumažėjo iki 30 mln. tonų per metus, vėliau CO2 išmetimai sumažėjo dar labiau – iki 20-25 mln. tonų. Toks taršos mažėjimas vyko daugiausiai dėl sovietinių pramonės įmonių veiklos sustabdymo.
Tik pirmas žvilgsnis optimistinis
Pasak daktaro, Lietuvos miškai, produkuodami medieną, kiekvienais metais sunaudoja apie 23 mln. tonų anglies dvideginio (CO2).
„Ką reiškia tie 23 mln. tonų? Tai gana didelis skaičius, tačiau maždaug tokį pat kiekį šiandien transporto, energetikos, žemės ūkio sektoriai ir kiti teršėjai išmeta į atmosferą. Tad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad miškai subalansuoja CO2 ir išsprendžia visas užterštumo problemas“, – lyg ir džiaugsminga žinia dalijasi A. Tebėra.
Tačiau mokslininko žodžiais, iš tų 23 mln. tonų sukaupto anglies dvideginio, kasmet iš pūvančios medienos mes į atmosferą grąžiname 6,5 mln. tonų CO2. „Kai kas galvoja, kad pūdama mediena labai pagerina dirvožemį, kitaip tariant, atiduoda grąžą dirvai. Iš tikrųjų atgal į dirvožemį grįžta tiktai 0,5 proc. mineralinių medžiagų iš medienos. Visa kita skaidosi atgal į dujinį pavidalą. Tad kuo mes miške paliekame daugiau pūvančios medienos, tuo daugiau atiduodame CO2.“, – pabrėžia pašnekovas.
Pasak A. Tebėros, dar didelis kiekis, daugiau kaip 4,5 mln. tonų, CO2 grįžta į atmosferą iš sudeginto kuro, kuris gaminamas būtent iš medienos.
„Sudėjus šį skaičių ir pūvančios medienos sugeneruotus 6,5 mln. tonų CO2, gauname, kad jau 11 mln. tonų anglies dvideginio grįžo atgal. Tad iš tikrųjų mes sukaupėme ir laikinai užrakinome apie 12 mln. tonų: 6 mln. tonų užrakinome kaupiantis medienos ištekliams ir dar apie 6 mln. – medienos gaminiuose. Jeigu medienos mes nesudeginome ir nesupūdėme, bet pagaminome baldus ar ką nors panašaus, tai reiškia, kad kuriam laikui anglies dvideginis yra užrakintas“, – optimistines nuotaikas prigesina mokslininkas.
Čia pat jis patikslina, kad medienos deginimas siekiant šilumos, nors mes ir grąžiname CO2, yra mažesnė blogybė, nes šildydamiesi malkomis sutaupome iškastinį kurą. Degindami malkas mes CO2 grąžiname, bet miškas kitais metais vėl anglies dvideginį pasiims atgal“, – tvirtina pašnekovas.
Įžvalgos gali daug kam nepatikti
KMAIK docentas neslepia, kad jo įžvalgos gali daug kam nepatikti. Tačiau jis drąsiai rėžia: „Turiu atsakingai pasakyti, kad tiek pūvančios medienos, kiek jos yra dabar, Lietuva dar niekada neturėjo. Tai nėra labai blogo ūkininkavimo pasekmė. Taip atsitiko dėl labai stipriai pagerėjusių mūsų miškų išteklių, sukauptų didelių medienos išteklių. Tad natūralu, kad tam tikras procentas medienos pūsta. Vadinasi, kuo mes turime geresnius išteklius, tuo daugiau ir pūvančios medienos“.
Klausimo, ką reikia daryti, kad galėtume sukaupti daugiau CO2, A.Tebėra nepalieka retoriniu. „Reikia padidinti prieaugį – aš kalbu apie medieną. Didžiausią prieaugį duoda jauni medynai, kai jų amžius yra apie 30-45 metai. Be to, tokie jaunuolynai intensyviausiai vykdo fotosintezę, daugiausiai paima CO2 , daugiausia išskiria deguonies. Tai reiškia, kad mūsų miškai turi būti jaunesni“, – tvirtina mokslininkas.
Siūlo ieškoti kompromisų ir rasti balansą
Tačiau jo žodžiais, didžioji dalis supriešintos visuomenės narių Lietuvoje norėtų matyti tik senus miškus, sengires. „Aš nesu tas žmogus, kuris nori pasakyti, kad visas sengires reikia išnaikinti ir palikti vien jaunuolynus. Pirmiausiai mums reikia sukaupti visas žinias, kokie miškai kokias funkcijas geriausiai vykdo, ieškoti kompromisų ir rasti balansą. Mes, miškininkai, tų kompromisų jau seniai ieškome, tam ir yra nustatytos keturios miškų grupės, kurioms suteikiamos vis kitos funkcijos“, – pabrėžia A. Tebėra.
Juk miškai – ne vien tik medienos, uogų, grybų, vaistažolių išteklius. Miškai turi didelę įtaką aplinkai – stabilizuoja biosferoje vykstančius negatyvius pakitimus. Jie atlieka vandens apsaugos ir jo reguliavimo, dirvų apsaugos, laukų apsaugos, kelių apsaugos, oro apsaugos bei klimato reguliavimo ir kitas funkcijas. Svarbi miškų socialinė: žmonių poilsio vietos, sveikatingumo šaltinio – reikšmė. Miškas – įvairių civilizacijos sukurtų įrenginių ir objektų bei biologinės įvairovės saugotojas.
Pirmoji ir antroji miškų grupės, pasak mokslininko, siekia įvairovės, o visiems reikia pagalvoti, kaip padaryti geresnę tvarką kiekvienoje miško grupėje, kad ji galėtų kuo efektyviau atlikti savo misiją.
„Jeigu kalbame apie CO2 , jaunesni miškai tą žymiai efektyviau daro, palyginti su sengirėmis. Bet sengirėje nusistovi pusiausvyra tarp prieaugio ir pūvančios medienos, tai reiškia, kad tuose neliečiamuose miškuose per metus sukaupiama tiek pat atsargų, kiek grįžta į atmosferą. Tačiau visi kiti segmentai šitame miške nevyksta: nei kiek medienos netampa kuru, nei panaudojama kitaip, nei CO2 užrakinama kokiuose kituose ištekliuose. Sengirės, kurios vertingos dėl įvairovės puoselėjimo, klimato kaitos mažinimui nusipelno mažiausiai“, – tikina A.Tebėra.
Miškai reguliuoja ir vandens režimą
Daktaras pabrėžia, kad miškai daro įtaką ne tik klimato kaitai, bet ir vandens režimo reguliavimui -r šitie du dalykai siejasi tarpusavyje. „Geriausiai hidrologinį režimą reguliuoja irgi jaunesni medynai, kurie augina didesnį prieaugį. Juk vanduo, taip kaip ir CO2 , yra statybinė medžiaga medienai. Vienam gramui medienos masės pagaminti reikia 800 gramų vandens. Tiesa, skaičiai neatrodo įspūdingi. Tačiau reikia pasakyti, kad šiandien Lietuvos miškai per metus išgarina 70 mlrd. tonų vandens. Tai reiškia, kad vanduo, pakilęs į atmosferą, stabilizuoja neigiamus jos reiškinius. Be to, dirvoje reguliuojant vandens kiekį, stabdoma erozija, ypač tose vietovėse, kur reljefas kalvotas“, – pažymi pašnekovas.
Be abejo, Lietuvoje esama ir priešerozinių želdinių, kurių pagrindinė misija yra sustabdyti neigiamus dirvožemyje vykstančius procesus. „Štai čia vėl esame padarę klaidelę – visiems apsauginiams miškams uždėjus daug aukštesnį kirtimo amžių. Tai reiškia, kad mes, augindami senus miškus tose vietose, kur dirvožemis jautrus erozijai, padėtį dar labiau pabloginame“, – akcentuoja mokslininkas.
Vienareikšmio atsakymo nėra
Pasak A. Tebėros, vienareikšmio atsakymo į klausimą, kokie turėtų būti šalies miškai – nėra.
„Skirtingas miško funkcijas geriausiai atlieka tam tikro amžiaus medynai. Pavyzdžiui, daugiausiai CO2 akumuliuoja ir geriausiai stabilizuoja klimato pokyčius bei daugiausiai deguonies pagamina 20-45 m. amžiaus medynai. Tokio amžiaus medynai taip pat geriausiai reguliuoja dirvožemio hidrologinį režimą ir išgarina daugiausiai vandens. Daugiausiai vertingos apvaliosios medienos ir kitos miško produkcijos gaunama 40-110 m. amžiaus medynuose. Patraukliausi rekreacijai yra 70-150 m. amžiaus medynai, o bioįvairovei puoselėti geriausi 20-200 m. amžiaus medynai“, – vardija mokslininkas.
Jo nuomone, atsižvelgiant į išvardintus kriterijus ir derinant miško savininkų, miškų valdytojų ir skirtingų visuomenės grupių interesus, reikia surasti kompromisinius sprendimus perskirstant miškus į miškų grupes ir pogrupius bei nustatant optimalius ūkininkavimo būdus, kurie užtikrintų kad miškai efektyviausiai atliktų pageidaujamas funkcijas.
„Pastaruoju metu viešojoje erdvėje karščiausiai diskutuojama dėl miškų bioįvairovės puoselėjimo ir miškų reikšmės stabilizuojant klimato pokyčius. Kitos miškų teikiamos naudos (rekreacija, medienos produkcija, medžioklė, šalutinis naudojimas) mažiau aptarinėjamos. Manau, kad ir miškininkai, ir politikai, ir žurnalistai, ir visa visuomenė turėtų pradėti kalbėti argumentų kalba, užkasti visus karo kirvius ir sėkmingai tvarkyti mūsų išteklius kartu stabdydami ir neigiamą klimato kaitą“, – įsitikinęs A. Tebėra.
Vilma Kasperavičienė