– Kalėdinėmis eglutėmis neprekiaujame, tik jas kasmet tradiciškai dovanojame vaikų darželiams – lopšeliams mokykloms, – pokalbį apie pagrindinį didžiųjų metų pabaigos šventės atributą – eglutę pradėjo miško savininkų kooperatyvo (MSK) „Auštaitijos šilas“ direktorius Saulius Tirevičius, pajuokavęs, kad prie kalėdinių eglučių kasmet prisiliečiama tik tiek, kad kalėdinė nuotaika būtų sukurta vaikams. Tiesa, pernai, kuomet savivaldybės aikštėje įvairios įstaigos puošė savo eglutes, jomis aprūpino „Aukštaitijos šilas“. „Mes nepardavinėjame eglučių, nes yra žmonių, kurie tuo užsiima. Deja, Molėtų rajone nedaug yra auginančių kalėdines eglutes pardavimui, – kalbėjo ilgametis MSK vadovas, pasidalinęs savo kaip miškininko pastebėjimais apie žaliaskares švenčių puošmenas.
– Miške eglutes dažniausiai kertame, bet tie, kurie specialiai augina kalėdines eglutes, jas, žinoma, galima parduoda ir nukirstas bei supakuotas, arba jų galima įsigyti ir pasodintų į vazonus. Pastarąsias vazone palaikius per žiemą galima pavasarį pasodinti lauke, daugeliu atvejų eglutės prigyja. Miške kertamos paprastosios eglės. Jos gražesnės iš palaukių, parenkamos kirtimui ir po elektros linijomis – iš ten, kur jos gauna daugiau šviesos ir dailiai išauga. Beje, specialiai pardavimui užaugintos eglutės žymiai išvaizdesnės negu augusios miške, o augintojai dažniausiai augina ne praprastąsias egles, o kėnius arba dygiąsias egles. Dygioji eglė tai kitaip vadinama sidabrinė eglė. Miškininkai šią eglę vadina dygiosios eglės sidabrine forma,- pasakojo „Aukštaitijos šilo“ direktorius, daug informacijos pateikęs ir apie Lietuvoje išpopuliarėjusį kėnį. – Kėnis nėra mūsų kraštų augalas, jis tiekiamas iš Danijos, todėl kėniai mūsuose vadinami „daniškomis eglutėmis“ . Žmonės vis dažniau renkasi dygiąsias egles arba kėnius, nes paprastoji eglė nėra tokia graži, ir jos spygliai žymiai greičiau nubyra, išskyrus tuos atvejus, kai ji pasodinama į vazoną. Dygiosios eglės, jeigu ji nukertama, spygliai ilgai neišsilaiko. Kėnio spygliai išsilaiko vos ne pusę metų, todėl žmonės juos ir mėgsta. Kėniai kalėdinėms šventėms pradedami kirsti prieš tris mėnesius. Iš patirties galiu pasakyti, kad Lietuvoje auginti kėnius yra sudėtinga, nes yra vienas pavojus – Lietuvoje šiems medeliams labai pakenkia vėlyvos pavasarinės šalnos. Tai reiškia, kad kai gegužės mėnesį kėniai pradeda vegetuoti ir leisti ūglius, jie apšąla. Kėnį reikia auginti 5 – 7 metus, kol jis tinka realizacijai ir jeigu per tą laikotarpį bent kartą jis apšąla, jo prekinė išvaizda tampa prasta. Mes kėnių auginimo atsisakėme, bet link Šilutės, pajūrio kėniai yra bandomi auginti. Tuo tarpu kalėdinių eglučių plantacijos Danijoje užima net 5 proc. viso miškų ūkio. Juos augina ūkininkai, įmonės. Stebėtina tai, kad iš tų penkių procentų, kuriuos sudaro kalėdinių eglučių auginimas, gaunama tiek pat pajamų kiek iš likusio 95 proc. miškų ūkio…
Jau su šypsena Saulius Tirevičius savo nuomonę išdėstė ir apie dar vieną populiarią kalėdinių eglučių rūšį – dirbtines eglutes.
– Dirbtinės eglutės, mano nuomone. tai yra variantas tiems žmonėms, kuriems nėra artima gamta, kurie neturi gilių tradicijų, atsineštų iš vaikystės. Juk senesniais laikais kiekvieni namai kvepėdavo mišku, o iš praktiškumu pasižyminčios dirbtinės eglutės miško kvapo niekaip neišgausi. Man asmeniškai patinka tik gyva eglutė, kad ir ką prekybininkai bepasiūlytų, aš kiekvienais metais tradiciškai Kūčių dieną, ne anksčiau, einu kirsti eglės, – kalbėjo Saulius Tirevičius, pokalbio pabaigoje neišvengęs ir nemalonios temos – kalėdinių eglučių vagysčių. Anot pašnekovo, kuo toliau, tuo mažiau žmonėms reikia gyvų kalėdinių eglučių, jų poreikis ypač buvo sumažėjęs prieš keletą metų, o ir dabar populiarios dirbtinės eglutės, vis dažniau perkami kėniai. Bet vis dar atsiranda tokių, kurie eina į gražų įveistą plotą, kerta eglutes ne tik sau, bet ir pardavimui.
– Kartą po švenčių užėjęs į savo mišką radau iškirstas egles. Pėdsakais nuėjau iki tos vietos, kur eglės iškirstos su sukrautos. Buvau pasipiktinęs ne tik tuo, kad piktadarys suniokojo mišką. Paaiškėjo, kad eglutės atvilktos prie asfaltuoto kelio ir sukrautos į krūvą buvo paliktos supūti, – sakė „Aukštaitijos šilo“ direktorius, įspėjęs ilgapirščius, kad jiems miškuose parengiama ir „staigmenų“. – Tokiose vietose, kur netoli gyvenvietės, asfaltuoti keliai, imame dažus ir jais purškiame taip sugadindami gražias eglutes. Kai kur gedime šakas, kad dingtų prekinė išvaizda. Buvo atvejų, kai vietoj planuoto miško atsodinimo eglutėmis, kadangi netoliese – gyvenvietė, sodinome beržyną. Pastaruoju metu didelių eglučių plotuose įrengiame vaizdo stebėjimo kameras, kurios yra pigios, o rezultatai puikūs.
„Vilnies“ informacija
2017 m. gruodžio 15 d., Nr. 98
